Baltic Tours tinklaraštis beveik pasiduoda Marokui. Ši šalis neabejotinai pulsuoja kvapų maišalyne: apelsinai, prieskoniai ir dar ta mėtų arbata!

Štai, visko patikrinti šįkart į Maroką leidosi neeilinių, įsimintinų akimirkų fiksuotoja Aistė (beje, tai buvo pirmoji jos kelionė, kurioje ji kartu su savimi, neėmė fotoaparato, bet nuotraukos, darytos telefonu, vis tiek atimą žadą!). Su draugu susikrovusį lagaminą ir susidėliojus preliminarų maršrutą, mergina, išmaišiusi didžiąją dalį pasaulio, prasitaria: „Marokas tikrai labai spalvingas ir dūzgiantis. Bet tuo pačiu, alsuojantis kažkokia ramybe. Ypač gamtoje.“

Su Aiste apsikeitėm šypsenom. Skaitytojai, jūsų dėmesiui: nakvynė dykumoje, maldos, apylinkės, kuriose gali nusikelti į serialą „Game of Thrones” ar filmą „Gladiator” ir žinoma – visas kelionės planas dovanų. Nemėgstate egzotikos? Pamilsite. Juk čia – Marokas.

Marokas – gardus ankstyvo pavasario kąsnelis

Kas gi tą Maroką nužiūrėjo – buvo pirmasis mūsų klausimas, o štai Aistė, paprastai ir be užuominų: „Maroke lankėmės ankstyvą pavasarį. Toks laikas buvo pasirinktas dėl mūsų darbų, tuo metu tiesiog patogiausia atostogauti. Be to, radau nebrangių bilietų į Maroką, su persėdimu Madride (tad dar 5 dienas praleidome Ispanijoje).“ Mergina atvira, kad Marokas viliojo jau seniai: „Jis atrodė toks egzotiškas, įdomus, neatrastas. Apie jį nemažai kalba ir kiti keliautojai – nė vieno abejingo. Be to, tai puikus startas kelionėms į Afriką”, – šypsosi Aistė.

Vidury nakties – užrakintame automobilyje

Aistė pasakoja, jog iš Madrido į Marakešą jie su draugu atskrido naktį. Keliautojus pasitiko naujas, modernus, švarus oro uostas, kuris tuo metu skaičiavo dar tik 2 mėnesius: „Prie oro uosto mūsų laukė jau iš anksto užsakytas vairuotojas, kuris turėjo mus nuvežti į medinoje esančią riadą. Kadangi medinos gatvelės labai siauros – automobiliai ten važinėti negali, tad mums teko gerą pusvalandį palaukti vairuotojo automobilyje, kol mūsų ateis pasitikti riados savininkas. Pripažinsiu – buvo išties nejauku. Vidury nakties – užrakintame automobilyje, o visai čia pat sustoję rėkauja grupelė vietinių. Neįprastas jausmas, tik beje, mūsų vairuotojas buvo labai draugiškas.“

Maroko gastronomijos perlai ant pusryčių stalo

„Koks pirmasis įspūdis? Vienas žodis – nuostabus. Mus labai sužavėjo tai, kad tarp tokių, rodos, nykių medinos labirinto sienų slepiasi įspūdingos riados, išpuoštos marokietiškomis interjero detalėmis, su mini baseinėliais vidiniuose kiemeliuose, stogo terasomis…“. Aistė šypsosi – pirmas rytas Marakeše prasidėjo ant stogo, o mums belieka piešti vaizdinius savo mintyse: „Kylanti saulė, giedantys gaidžiai, tolumoje – snieguotos Atlaso kalnų viršūnės ir aplinkui tūkstančiai senų medinos stogų.“

Įtraukime pilvus – metas pusryčiams. Aistės klausiame, kokį meniu siūlo ten pat ant stogo šokanti rytinė saulė: „Pusryčius mums paruošė pati riados šeimininkė: omletas su sūriu, kelių rūšių blyneliai, įvairūs džemai, natūralios sultys, kava, tradicinė mėtų arbata…“, – šypsos sakinio neužbaigianti ir mūsų skrandžius, kalbomis apie gastronomijos perlus Maroke, sužadinanti keliautoja.

„Po pusryčių nekantravome kuo skubiau išeiti į miestą. Medinos gatvelės – tarsi labirintas, kuriame labai lengva pasiklysti. Riados savininkas iš anksto mus perspėjo, kad bus daug vyrukų, siūlančių kur nors mus nuvesti. Tai netikri „gidai“, kurie sekioja iš paskos, rodo žmonėms kur eiti (neretai klaidingai), o už visa tai prašo pinigų.“

Vietiniai nemėgsta, kai juos fotografuoji

Aistė prisipažįsta, jog Maroke išmoko derėjimosi pamoką. Beje, keliautoja atvirauja – vietiniai negali pakęsti į juos nukreiptų objektyvų. Kas toliau? Atvirumo valanda: „Marakešo medina? Nemeluosiu, pirmas įspūdis buvo labai prastas. Vienas didelis turgus: smarvė ir purvas aukščiausiam lygy, vietiniai pasirodė labai nedraugiški / pikti. Buvom ne vieną kartą apšaukti už fotografavimą (nors ir fotografuodavome tik bendrą vaizdą, o ne konkretų asmenį). Rėkimas, netikri gidai, pinigų prašymai ir t.t.“

Medina: vienoje gatvelėje pjaustoma mėsa, o visai šalimais pardavinėjami apelsinai arba remontuojami motoroleriai

Prie visos šios spalvingos antraštės derėtų pridėti vaikščiojančius asiliukus ir pardavinėjamus suvenyrus: „Čia daugybė interjero detalių parduotuvėlių / dirbtuvių, kur vietoje, toje pačioje gatvėje, ant tos pačios gatvės, gaminama, tarkim, varinė vonia. Kur bepažiūrėsi – viskas stebina.“ Keliautoja užbėga įvykiams už akių – jeigu tektų lankytis Maroke, prisiminkite populiausią Marakešo aikštę – Jemaa El Fna: „Tai neabejotinai viena keisčiausių, įdomiausių vietų, kurioje yra tekę būti. Nors tai, veikiau, reiškinys nei vieta“, – vėl šypsena dalinasi Aistė.

 Už medinos ribų – vakarietiškas gyvenimas

„Kiek vėliau, kelionės metu, išėjom ir už medinos ribų – čia mums atsivėrė visai kitas pasaulis. Naujieji miestai buvo mums daug artimesni – modernesni, erdvūs, vakarietiški. Čia daugybė populiarių parduotuvių, restoranų. Visur tvarkinga ir švaru.“

Sako, galima kelionės maršrutą susiplanuoti kaip nori, tačiau Aistė prisipažįsta, jog kelionės metu teko susikrauti krepšį ir vietinių rekomendacijų: „Riadų savininkai ir darbuotojai negailėjo patarimų, keletą kartų net keitėme kelionės maršrutą, atsižvelgdami į jų pasiūlymus. Įdomu tai, jog daugelis marokiečių, su kuriais bendravome vėliau, neigiamai vertina Marakešo medinos gyventojų priekabumą. Tad galiausiai supratome, kad tai ir yra ta tikroji egzotika apie kurią visi kalba.“

„Aiste, kas čia per?“

Keliautojai dalinasi, jog kultūrų skirtumai jų visgi nestebino, nes žinojo, ko galima tikėtis. Tik štai Aistės draugui, 5-tą valandą ryto iš mečečių garsiakalbių skambančios giesmės neatrodė taip patraukliai: „Jis mane pažadino ir sako: „Aiste, kas čia per? O aš žinojau, kad malda jiems – šventas reikalas, net ir vėluojant, negali būti jokių pasiteisinimų. Štai, pavyzdžiui, pamenu, kai dykumoje miegojome palapinėse ir turėjome atsibusti 5-tą valandą ryto, kad spėtume su kupranugariais grįžti į miestelį, mūsų vedlys pramigo geras 40 minučių. Mes jo kantriai laukėme, o šis, kai tik pabudo, ne tik, kad nesiskubino šokt ant kupranugario, bet vietoj to dar nubėjo ant kopos, atsisuko į rytus ir ėmė melstis.“

Norite pakeliauti po egzotiškąjį Maroką? Kelionės planas!

Aistė pasakoja, jog Maroke galima pamatyti viską: senovinius arba modernius – naujus miestus, jūrą, dykumą, lygumas, žaliuojančius, snieguotus arba plikus kalnus, milžiniškas uolas, tarpeklius – tik rinkis: „Kaip jau ir minėjau, mūsų kelionės planas keitėsi, atsižvelgiant į vietinių rekomendacijas. Iš pradžių ketinome aplankyti Kasablanką ir Maroko sostinę Rabatą. Bet jūra nebuvo mūsų prioritetas, o ir šie modernūs miestai nėra labai patrauklūs egzotikos trokštantiems keliautojams.“

Aistė, norintiems pasekti jų pėdomis, paragauti egzotikos ir lagamine parsivežti krūvą nuotykių, persekiojančių dar ilgą laiką, dalinasi savo kelionės planu:

„Marakešas (Marrakech): iš Marakešo naktiniu traukiniu keliavome į Tandžyrą (Tangier). Ten pabuvome tik pusdienį, pamatėm jūrą ir sėdom į autobusą, vežantį į mėlynąji miestelį (kelionė truko apie 4 valandas).

Šefšauenas (Chefchaouen): nuostabus, senas miestelis žaliuojančių kalnų apsuptyje. Vaizdai išties įspūdingi, vietiniai – labai malonūs žmonės. Beje, miestas kitaip vadinamas „Mėlynuoju perlu“ – mes pritariam! Tai lyg vienas didelis gyvas eksponatas! Ten taip pat savo širdį atras ir kalnų mėgėjai – Šefšauene galima drąsiai žygiuot kalnų keliais. Rekomenduojam!

Fesas (Fes): vienas seniausių Maroko miestų, turintis didžiausią senamiestį (mediną). Nors čia praleidome vos vieną naktį ir vieną dieną – pamatėme labai daug! Čia, kaip ir Marakeše, vyksta prekyba, gatvelėmis vaikšto tūkstančiai žmonių ir tarp jų – žavūs asiliukai. Beje, kai kurios gatvelės ten tokios siauros, kad su kuprine net apsisukti neišeina! Fese taip pat yra garsieji odų dažymo baseinai, kuriuos galima pamatyti nuo medinos stogų bei terasų. Kvapas riečia nosį, todėl vietiniai dalina šviežius mėtų lapus.

Po Fes – vėl pasirinkome naktinę kelionę (šįkart autobusu) į (beje, prie pat Saharos kopų įsikūrusį) miestelį Merzouga: čia atvykome prieš pat saulėtekį, tad vos pakilus saulei ir pamačius kopas, bėgom į dykumą! Čia lyg iš smėlio nulipdyti viešbučiai, milžiniškos kopos, kupranugariai. Dykuma mus sužavėjo, pasijutome kaip vaikai – bėgom į aukščiausią kopą, čiuožinėjome su lentomis, ridenomės, šokinėjom!

Maršrutas atgal Marakešo link prasidėjo nuo Tingiri (Tinghir) miestelio. Turėjome tikslą – pamatyti Todra Gorge tarpeklį. Apsistojome visiškai naujoje riadoje, su nuostabiais vaizdais į kalnus.

Uarzazatė (Ouarzazate): dar vienas nedidelis miestelis kalnuose mūsų kelionės sąraše. Įspūdingiausia vieta (25 km nuo miesto) – Aït Benhaddou, tai senas, jau apleistas miestelis, kuris tarsi nulipdytas iš molio arba išaugęs iš to paties kalno, kuriame ir yra. Būtent čia dažnai filmuojami populiarūs kino filmai ir serialai. Be to, šiame miestelyje yra ir kino studijų, kurios yra lankomos kaip muziejai.“

Kiekvienam, atvykstančiam į Maroką, privalu paragauti tradicinių tadžinų bei suvalgyti didelius, sočius marokietiškus pusryčius.

Aistės pasiteiravome ir paprašėme pasidalinti tuo, kas patiko labiausiai, arba tai, ko nerekomenduotų kitiems keliautojams net į burną dėti! Prie pakankamai didelio sąrašo, mergina priduria: „Taip pat, verta paragauti tradicinės mėtų arbatos. Maroke ji patiekiama su kalnu cukraus, bet bent kartą taip pasmaližiauti – būtina. Beje – Maroko apelsinai patys skaniausi!”

„Kainos? Maroke tikrai nėra brangu. Žinoma, marokiečiai savo tradicinius patiekalus tadžino induose pardavinėja kur kas brangiau, nei paprastuose. Bet gerus pietus dviese ne kartą valgėme už 4-5 eurus, žinoma, kur daugiau turistų – ten ir brangiau.

Geresnė išvyka būti nė negalėjo – Maroką rekomenduotume 10000 procentų

Klausimas apie įkvėpimą – mūsų vienas mėgstamiausių baigiant bet kokį interviu. Čia mus paperka tikros ir labai nuoširdžios Aistės emocijos: „Mūsų maršrutas dėliojosi spontaniškai, veikėme tai, ką norėjome, ėjome ten, kur tik sugalvojome. Visiška laisvė, kai nuo nieko nepriklausai. Draugams ir NE TIK draugams Maroką rekomenduotume 10000 procentų! Tik verta atminti – šioj šaly tikrai prireiks kantrybės“, – žaviai nusišypso mergina.

Gyvenimo kelionė

Sakoma, kad kiekvienas bent kiek labiau užsispyręs keliautojas turi savo „gyvenimo kelionę“. Taip, tą, kuri priverčia mąstyti, ar net elgtis kitaip: „Su draugu turime tradiciją – nuvykus į naują vietą siekiam užkopti kuo aukščiau – vilioja mus bendras miesto vaizdas, tad taip tarp griuvėsių užsiropštėm ir Fese. Užgniaužė kvapą. Tai prisiminus galėčiau pasakyti – taip, mums, kaip porai, ši išvyka – gyvenimo kelionė. KOL KAS.“

 Turi savo istoriją?