Autentiški keliautojų pasakojimai mums yra tikra vertybė, juk kiekvienas tą pačią šalį jaučiame šiek tiek skirtingai, o tai ir yra įdomiausia! Džiaugiamės galėdami pasidalinti keliautojo Vidmanto pasakojimu, kuriame jis atskleidžia savo nuotykių Balyje detales. Ar nekantru? Tam tadaam! Pristatome jums spalvingąjį Balį ir Nusa Penidą!
Prieš kelerius metus nutariau įgyvendinti savo seną svajonę aplankyti Tailandą. Iš Tailando grįžau pilnas puikių įspūdžių ir emocijų, nuo to laiko ir užsikrėčiau Pietryčių Azija bei noru keliauti dar ir dar… Pamenu, prieš išvykdamas iš Ko Pha-ngan (red. past. Tailandui priklausanti sala Siamo įlankoje) sau pasižadėjau, kad į šį pasaulio kraštą dar tikrai sugrįšiu. Ir ką gi. Prabėgus maždaug pusmečiui nuo sugrįžimo iš Tailando aš, galima sakyti ekspromtu, įsigijau bilietus į Singapūrą. Singapūras – vartai į Aziją, – pamaniau. Kadangi Lietuvoje buvo vasara ir orai daugumoje pietryčių Azijos valstybių nebuvo idealūs dėl musonų. Pasitarę pasirinkome keliauti į Indoneziją (šįkart keliavome dviese su broliu Mantu).
Nuotykiai dar neišvykus iš Lietuvos
Taigi, atėjo ta didžioji diena. Susikrovėme kuprines, kokius penkis kartus patikrinau, ar turiu visus būtiniausius daiktus, t.y. pasą, piniginę, banko ir kreditines korteles, telefoną, keletą atsarginių telefono numerių. Atvykę į oro uostą susiradome bilietų spausdinimo aparatą (lyg ir Ticket box). Nuskaičius pasą ir suvedus skrydžio duomenis, standartiškai turėtų būti atspausdinama įlaipinimo kortelė. Tuomet ir prasidėjo linksmybės.
Mano bilietai buvo atspausdinti be problemų, tačiau atėjus brolio eilei, aparatas užstrigo. Galvoju, na ką, prasidėjo. Susiradome darbuotoją, kuris bandė mums padėti, tačiau kompiuterio ekrane ir toliau mirgėjo error užrašas. Na galvoju, šakės, kelionė baigėsi net neprasidėjusi. Laimei, viskas baigėsi gerai – prieš pat įlaipinimą į skrydį buvome užregistruoti įprastine tvarka. Ir štai, mes jau laimingi lėktuve.
Kelionės pradžia
Skridome su skrydžių bendrove Turkish airlines, su persėdimu Stambule ir dešimties valandų trukmės skrydžiu iki Singapūro. Singapūre nusileidome apie 18 val. vietos laiku, buvo jau beveik sutemę.
Dar prieš kelionę nusprendėme, kad Singapūrą aplankysime grįždami namo, tad laukė ilga naktis oro uoste, o ryte – skrydis į Balį. Vos tik išlipus iš lėktuvo plūstelėjo karščio banga, primindama, jog atvykome į tropinį kraštą.
Changi oro uostas
Changi – geriausias oro uostas pasaulyje. Tai lyg atskiras miestas mieste su fontanais, tropiniais gėlynais, dešimtimis kavinių ir parduotuvių. Vien buvimą jame pavadinčiau savotiška atrakcija.
Įėjus į oro uostą pirmoji užduotis buvo susirasti nakvynės vietą. Netrukus pastebėjome snaudimo zoną, kurioje ir likome nakvoti. Visgi nakvyne mūsų apsistojimo vietos nelabai galėčiau pavadinti – per visą naktį buvau užsnūdęs tik kelioms valandoms. Laiko skirtumas daro savo.
Balis
Į Balį atvykome apie 9 val. ryto. Savo kelionės tikslą pasiekėme po beveik 36 valandų, pavargę ir beveik nemiegoję.
Negana to, vairuotojas turėjęs mus nuvežti iki viešbučio, vėlavo pusantros valandos! Tik įsėdus į automobilį, galvoje buvo viena mintis – kuo greičiau pasiekti viešbutį.
Apsistojome Ubud mieste. Tai buvo strategiškai patogi vieta, kadangi mūsų kelionės tikslas buvo susipažinti su vietine kultūra ir gamta, o ne šėlti vakarėliuose iki paryčių. Kaip žinia, tam labiau tinkama pietinė salos dalis.
Išaušo antras rytas Balyje. Pagaliau išsimiegoję ir atgavę jėgas, po pusryčių išskubėjome į Ubudo miesto centrą. Vos spėjus išlipti iš taksi, mums dar nė žingsnio nespėjus žengti, vietiniai ir vėl siūlė taksi. Ir taip kas keliasdešimt metrų. Po 15 minučių tai jau tampa juokinga, tačiau tiesiog eini, kur tau reikia ir į įkyrius siūlymus nebekreipi dėmesio.
Ubude aplankėme beždžionių mišką. Tai turistų itin mėgstama vieta, beždžionių čia yra išties daug, tad norint čia galima su jomis nusifotografuoti. Vėliau pabendravę su vietiniais sužinojome, kad aplink Ubudą yra ir daugiau panašių vietų, tik jose šie gyvūnai gyvena natūralesnėje aplinkoje.
Vairavimas Balyje
Norėdami dar geriau pažinti Balio salą, kitą dieną išsinuomavome motorolerį. Nuomos punktų Balyje galima rasti ant kiekvieno kampo.
Kelionės metu man labiausiai patinka jaustis nuo nieko nepriklausomu. Geriausiai laisvės pojūtį čia atspindi vos kelis eurus tekainuojanti dviratė transporto priemonė. Motoroleris nors ir populiariausia, bet ne pati saugiausia transporto priemonė. Bet apie tai vėliau.
Taigi, šiaip taip susikalbėję su vietiniu, išsinuomavome motorolerį. Pradžioje buvo baisoka, nes buvau prisiskaitęs legendų apie beprotišką eismą, kur negalioja jokios taisyklės. Ir tikrai negalėčiau visam tam prieštarauti – eismas vyksta kaire kelio puse, gatvės ir keliai siauri, srautas didelis. Jei važiuoji per lėtai, visi tave lenkia kaire ir dešine puse. Tačiau po pusdienio žioplinėjimo apsipratome, perpratome eismo taisyklių subtilybes ir kitą dieną važinėjome jau be jokios įtampos. Tiesa, be navigacinės sistemos čia važiuoti būtų turbūt neįmanoma, nes pasiklysti tarp gausybės gatvelių ir keliukų labai lengva.
Munduk apylinkės ir 150 km motoroleriu
Vakare viešbutyje pabendravę su vietiniais darbuotojais ir išklausę jų patarimų, kur ir ką vertėtų aplankyti, kitą rytą patraukėme toliau į salos šiaurę. Po Ubudo turistų masės tai tikra atgaiva.
Saloje viskas kur kas autentiškiau – ryžių laukuose dirba žmonės, važiuojant matyti, kaip pamiškėse karstosi beždžionės, o miesteliuose verda gyvenimas. Turistų sutinki vos vieną kitą. Visi sutikti dažniausiai traukia ten pat – prie Beratan ežero.
Po keleto valandų klaidžiojimų ir nuolatinių stabčiojimų pasitikrinti, ar važiuojame teisinga kryptimi, pasiekėme vieną labiausiai fotografuojamų šventyklų pasaulyje – Ulun Danu Beratan. Vaizdai buvo išties nuostabūs.
Kadangi diena buvo graži ir saulėta, nusprendėme apylinkes tyrinėti toliau. Žinojome, kad netoliese yra gausybė krioklių ir dar du dideli ežerai: Danau Buyan ir Danau Tamblingan.
Kelias iki jų kalnuotas. Kylant kalnu aukštyn, oro temperatūra žemėja. Būnant vien su marškinėliais retsykiais netgi darydavosi per šalta. Grįždami atgal į Ubudą aplankėme maždaug 100 ha ploto užimančias Jatiluwih ryžių terasas, kurios yra įtrauktos į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Vaizdai šiuose terasų laukuose nepakartojami. Susimokėjus simbolinį mokestį, jomis galima vaikščioti nors ir visą dieną, tačiau, matyt, ir tiek laiko neužtektų norint apeiti viską.
Grįžę vėlai vakare, po beveik pusantro šimto kilometrų kelionės motoroleriu, buvome pavargę, tačiau pilni gerų įspūdžių.
Kitoks Balis
Kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, saloje ne viskas gražu ir džiugina. Vienintelis minusas, kad prie lankytinų vietų tavęs gali paprašyti susimokėti, kad ir už orą! Kartais prieina tikri darbuotojai, bet dažniau apsimetėliai, kurių tikslas tiesiog lengvai išpešti pinigų iš turistų.
Važiuodami kalnuose sustojome apžvalgos aikštelėje prie vieno iš ežerų. Tuomet priėjo moteris ir paprašė pinigų už… vaizdą! Žinoma, mes nė nesiruošėme jai mokėti.
Arba pro šalį važiuoja mokyklos autobusas, o vaikai tau įkandin šaukia: „…money money money…“
Nusa Penida
Po daugiau nei savaitės Ubude, įpratome prie vietinio gyvenimo tempo, iš tiesų net nesinorėjo iš čia išvažiuoti. Kelionės pabaigai buvome nusprendę aplankyti dar vieną salą, esančią šalia Balio – Nusa Penida. Ją pasiekėme po pusvalandžio plaukimo kateriu.
Ši sala dar mažesnė ir ramesnė. Apsistoję pietvakarinėje salos dalyje, turistų, apskritai, beveik nematėme. Žinoma, iš karto išsinuomavome motorolerį. Kai kuriose vietose keliais važiuoti sunkiau, tačiau tai mums vis tiek nesutrukdė išnaršyti salą skersai išilgai. Čia nėra tokių vešlių džiunglių kaip Balyje, užtat pakrantės lyg iš paveikslėlio. Kai kuriuos paplūdimius pasiekti sudėtinga, tenka lipti per uolas ir brautis per krūmynus, tačiau tikrai verta, kadangi nusileidęs žemyn visą paplūdimį turi tik sau.
Vietiniai čia labai draugiški, išsišiepę, sveikinasi ir panašiai. Verčiasi kas kaip išmano: žemdirbyste, žvejyba, kas kokią parduotuvėlę turi. Kitoje salos dalyje matėme ir didesnių miestelių.
Pamoka kelių ereliams
Taigi, motoroleris yra puiki transporto priemonė jeigu važiuoji drausmingai. Po daugiau nei savaitės ant dviejų ratų, jaučiausi pakankamai gerai įvaldęs šią transporto priemonę, bet… važiuodamas labai kalvota rytine salos dalimi, leisdamasis nuo kalno, nuvažiavau nuo kelio ir kritau. Pasekmės iš pirmo žvilgsnio atrodė nebaisios – keli nubrozdinimai, motoroleris sveikas (ir ačiū Dievui, nes būtų tekę sumokėti ir gerokai permokėti už jo remontą). Pro šalį važiavęs vietinis sustojo ir paklausė, ar viskas gerai. Aš, aišku, atsakiau, jog viskas gerai, nors ir plika akimi matėsi, kad vis dėlto ne visai viskas yra tvarkoje. Išsikrapštę iš šalikelės patraukėme viešbučio link – supratau, kad šiandienai man nuotykių pakaks.
Medicina mažoje saloje
Rimtų traumų nebuvo, tačiau pasitarę su broliu nusprendėme, kad visgi reikėtų susirasti gydytoją. Žaizdos kraujavo, o tokioje aplinkoje nesinorėjo pasigauti infekcijos. Pasiklausinėję vietinių, už kelių kilometrų radome miestelio ligoninę. Man tai labiau priminė karo lauko ligoninę.Tik užėjus į vidų medicinos seselė iš mano šypsenos ir nubrozdinimų suprato kas nutiko, sutvarkė žaizdas ir beveik laimingas grįžau į viešbutį.
Kaip bebūtų, viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Sekančią dieną išvykome į Balį, o iš jo laukė skrydis į Singapūrą, o po to – namų link.
Labai neliūdėjau, nes dar laukė ekskursija Singapūre. Mano sumušta koja ir nubrozdinta ranka atrodė neblogai, maniau, kad dėl to neturėsiu jokių problemų. Tačiau kitą rytą beveik nepaėjau, koja sutino ir po pakartotinės medikų apžiūros Singapūro oro uoste, iškart grįžome namo taip ir neaplankę įspūdingojo Singapūro. Turbūt tai ženklas, kad čia dar teks sugrįžti…
Turi savo istoriją?
