Turbūt galėtume drąsiai teigti, jog Baltic Tours komandos nariai serga Italija. Jeigu abejojate, ar šis įrašas skirtas Jums, užduodame tokį patį klausimą Jums: ar grįžtumėte į šią šalį dar ir dar kartą? Jeigu atsakymas teigiamas, skaitykite toliau.
Šiandien apie Italijos kerus ir žaviąją Kampaniją kalba mūsų komandos narė Redvita. Atvira ir tikra, įkvepianti istorija. Jeigu ieškote kelionės idėjų, mums taip pat pakeliui!
Pradžių pradžia
Visuomet norėjau sužinoti, koks jausmas leistis į paplūdimį šlaitu, kuriuo žemyn nenuvažiuotų joks automobilis, kur nėra specialaus pėsčiųjų tako, o nusileidus vien bangų išmuštos uolos ir dangiško žydrumo vanduo… Klausiate ar pavyko? Pavyko, net ir šiek tiek daugiau!
Kai tik pradėjau domėtis Kampanija, akimirksniu likau suviliota: keliauti, atrasti ir mėgautis! Žodis mėgautis, galbūt, net per lengvas neįtikėtinai vaizdingu kraštovaizdžiu apdovanotam regionui prilyginti. Tačiau žavėtis tikrai buvo kuo ir kur. Pirmas tikslas buvo kaip ir visuomet – pažinti Kampaniją: pamatyti, paragauti, užuosti, užkopti ir perplaukti. Antras – pailsėti (Nes juk keliauti tai ir yra ilsėtis? Ar ne? Tačiau apie tai kiek vėliau…), būtent todėl radusi pigius bilietus Skrendu.lt svetainėje, žaibo greičiu skambinau Renaldui: „Varom?“ – paklausiau. „Varom!“ – išgirdau atgal.
Atvykę apsistojome pasakiškai gražioje Massa Lubrense kalnų vietovėje, kur iš viešbučio matyti Kaprio sala, tokia žavinga, uolėta, mistiška… Ir pats Massa Lubrense apipintas mitų: pasakojama, kad kadaise tai buvo sirenų slėnis, kurios viliodavo jūreivius pražūtin tarp uolų.
Kelionė buvo ilga… Vėlavo skrydis, o ir pasiekti kalnų miestelį kuriame apsistojome – Termini, buvo tikras iššūkis. Pasirinkome viešąjį transportą, kuris, kaip nekeista Italijoje, važiuoja kada nori ir tvarkaraščiai (nors ir atnaujinti) prastesni už žmogaus intuiciją. Bet tai netrukdė, nes po ilgos ir varginančios kelionės skaičiavome pakrante praplaukiančius laivus, valgėme pasta carbonara ir ragavome tradicinį, gerai atšaldytą limoncello. Tuo metu, gaudydami iki širdies gelmių besiskverbiančius itališkus akcentus, mąstėme – tiesiog perfetto.
Mūsų savaitės planas buvo savarankiškai aplankyti: Sorrento, Pompeii, Positano, Amalfi, Capri ir Napoli miestus bei pagrindinius jų traukos objektus. Užsimojom nemažai, dėl to, įvykdyti antro kelionės tikslo – pailsėti, nepavyko. Dar kartą išsiaiškinome, kad mums keliavimas nėra poilsis. Mūsų keliauti žodžio išpažintis – leistis į nuotykius, planuoti, atrasti, įsimylėti iš naujo, priimti iššūkius, išeiti iš komforto zonos, susipažinti ir išmokti naujų dalykų.
Citrinų rojus Sorentas
Pakalbėkime apie nuotykius ir naujas meiles. Antrąją kelionės dieną, pailsėję ir gerai nusiteikę, autobusu keliavome į Sorentą. Miestas itin sužavėjo panoraminiais vaizdais laivų uoste, kur grožėdamiesi valgėme amareto gelato pirktus iš artimiausio kioskelio. Tai buvo vienas jaukiausių ir tvarkingiausių aplankytų miestų Italijoje. Patarimas: lauktuves pirkite Sorente! Čia rasite viską: nuo limoncello įdaru pripildytų saldainių, citrininių muiliukų iki citrinos ekstraktu pagardinto aliejaus.
Miestas užklotas pelenais
Mūsų planas buvo gana paprastas – kiekvienam miestui po vieną dieną. Tad trečiąją, mūsų jau laukė Pompėjos griūvėsiai, apipinti istorijomis iš 79 mūsų eros metų. Tąsyk namų, artimųjų ir gyvybių neteko tūkstančiai gyventojų, o klestintis miestas buvo palaidotas po milžinišku Vezuvijaus lavos sluoksniu ir pelenais. Pompėją mokslininkai atsitiktinai atrado tik XVI a. pabaigoje, o Vezuvijus, didingai stūksantis netoliese, retkarčiais užsirūstina ir iki šių dienų.
Jeigu turite visą laisvą dieną ir neskubate, Pompėjoje labai rekomenduotina pabūti savarankiškais gidais ir ekskursiją prasivesti patiems. Šalia įėjimo į Pomėją dirba nemažai konsultantų, kurie mielai padeda įsigyti žemėlapius, popierinius gidus ir rekomenduoja kokiu maršrutu eiti patogiausia. Todėl savarankiška dienos ekskursija tampa tikru malonumu.
Italijoje lengvabūdiškumu pasižymi net ir oras
Kadangi trečios dienos vakarą lijo, kitai dienai susiplanavome pasilepinti poilsiu prie jūros. Juk ne kasdien tenka maudytis Italijos paplūdimy. O juolab, jeigu tai yra balandžio mėnesio vidurys… Beveik kasdien gaudavau pranešimus apie besiartinančią audrą ir planuoti sekančią dieną sekėsi sunkiai. Kitą dieną žadėto lietaus taip ir nebuvo, todėl pasideginę terasoje su vaizdu į Kaprio salą, įšokom į šortus, prigriebėm rankšluosčius ir leidomės paplūdimio ieškoti. Kuo tos dienos istorija ypatinga? Nes įveikėm gal 100 laipsnių statumo šlaitą į paplūdimy, pakeliui susitikom su gyvatėmis ir pulsas šokinėjo iki 180. Ne kasdien juk ir po kalnus laipiojam Lietuvoje.
Penktąją kelionės dieną serpantinais leidomės į Amalfi pakrantę. Niekuomet negalvojau, kad 2 valandos važiavimo autobusu gali būti tokios įdomios. Salos salelės, kalnų viršūnes vainikuojančios koplytėlės ir šimtus kilometrų besitęsiantys kalnų šlaitai nugrimzdantys į Tirėnų jūros gelmes… Paplūdimių žydrumas it tos sirenos viliojo sustoti ir pasinėrus pajusti tą pasakišką tyrumą, o viską vainikavęs Amalfi kvietė užsilipti ir pasigrožėti miesto katedros skliautais. Pasivaikščioję šleivomis miesto gatvelėmis, kuriose pilna miniatiūrinių rankų darbo skulptūrėlių ir keramikos, nepajutom, kaip restorano lauko terasoje siurbiam makaronus ir kertam Caprese sumuštinį. Autobusas nelaukė, dar prieš 17 valandą vakare turėjome išskubėti.
Kaprio sala – net ir patiems išrankiausiems
Turbūt neveltui blogos oro prognozės sustigavo viską į vietas. Kasdien viešbučio administratorės klausdavome: ar rytoj tinkamas metas įšvykai į Kaprį? Deja, vis sulaukdavom neigiamo atsakymo, nes tik jūrai nurimus ir žadant geras oro sąlygas organizuojami plaukimai į salą. Pasirodo, penktadienis tam buvo puiki diena ir beveik savaitę stebėję ją iš anapus kranto, pagaliau turėjome galimybę išplaukti. Pasakiško grožio, dramatiška, įsimylėjėlių, paslaptinga, žadą atimanti. Visai kitokia, nei tikėjomės. Tiesa, itališki akcentai persekiojo visur, bet žmonių kultūra ir gyvenimas ten visai kitoks nei įprastame Italijos mieste.
Kaprio sala Kampanijoje – lankytinų vietų TOP 1! Ir manau, dauguma keliautojų pasakytų tą patį. Tik žinoma čia atsiranda niuansų, dėl kurių žmonės galėtų ginčytis. Mat geriausia į Kaprio salą keliauti su gidu ir įsigyti ekskursiją, nes labai retai keliautojai sužino pačius įdomiausius faktus apie salą ir pamato reikšmingiausias vietas savarankiškai. Tiesa, Kaprio saloje kainos itin didelės, tačiau ir gyvena ten kitokio sluoksnio žmonės. Gatvės pilnos garsių dizainerių drabužių parduotuvių, o elegantiškai apsirėdę restoranų darbuotojai maloniai kviečia turistus pietų. Padorūs pietūs ten kainuoja bent nuo 15 Eur asmeniui be gėrimų. O už mažiau, greičiausiai, gausi tik iš šaldiklio ištrauktą ir pašildytą kepsnį su bulvytėmis fri. Beje, gatvėse nėra įkyrių prekeivių, tad pailsėti nuo jų siūlomų daiktų čia pats tas.
Smagiausia buvo keliauti į Anakaprį. Pakeliui aplankėme Šv. Augusto sodus, kur atsiveria žavingi salos panoraminiai vaizdai. Čia turėjome laisvo laiko, o itin kalbus ir malonus gidas papasakojo daug įdomių dalykų. Turbūt niekuomet nepamiršiu to kerinčio salos vaizdo, kur kvapą gniaužianti gamtos harmonija ir šurmulingo uostamiesčio panoraminis vaizdas sukuria tobulą prisiminimą visam gyvenimui.
Italija be pabaigos
Būtų galima taip ir užbaigti šitą istoriją. Bet dar buvo ir Neapolis: kontrastų kupinas ir ne kiekvienam keliautojui priimtinas. Atbunda šis miestas naktį. Nuo 19 val. ima dirbti įvairios kavinės, barai, restoranai. Turbūt pirmą kartą gyvenime valgiau karštą desertą vėlai vakare. Ne šiaip desertas tai buvo, o karštos spurgytės su įvairiais pagardais ir saldėsiais. Mat pašėlęs savininkas šviežius desertus kepa visą naktį ir taip jau daugiau nei 25-erius metus. Neapolis turi savotišką kultūrą ir grožį. Bet apie jį – galbūt kitoje istorijoje.
