Kai išgirsti, jog yra tokia kaprizinga Italijoje vieta, kuri net nemėgsta būti vadinama Italija, suklusti. Kas gali priešintis nepriekaištingai paruoštai kavai ar burnoje tirpstančiai picai?

Sicilija. Druskų laukai, turguje gardžiai nutupdytos bulvės, riešutai ir nežinia ką primenantys daržų stebuklai, kurių pavadinimų net vertėjas negeba išversti: „Sicilijoje viskas šviežia, viskas mūsų pačių, jokio importo“, – visa gerkle plyšauja ne tik už turgaus prekystalių mosuojantys pardavėjai, bet ir dailiai apsitaisę restoranų šefai.

Sakoma, kad gražią Italijos bato viršūnėlę pažinti verta keliaujant mašina, tačiau atitrūkti 4 dienoms ir krantinėje išgerti tradicinio Marsala vyno, negalvojant apie vairavimą, yra dar vienas tobulas pasirinkimas. Ši kelionės istorija leis it vasariškoj, gaivioj žolėj – išgriūt, išsišiept ir pasimėgauti saulės ir jūros nubučiuotu Trapaniu.

Iš oro uosto – į italo automobilį

Įprastai, daugelis autobusų iš miniatiūrinio, tačiau itin modernaus Trapanio oro uosto keliauja į Palermą, todėl pasiekti Trapanį tenka kitais būdais. Žinoma, visada galima rinktis viešąjį transportą, kuris miesto centrą pasiekia per vieną valandą, tačiau keliaujant automobiliu, kelionė užtrunka kiek mažiau nei pusvalandį. Todėl šį kartą mes rinkomės italų paslaugas Trapani Airport Bus.

Kai nusileidus oro uoste mus pasitiko puikiai nusiteikęs italas, beje, belaukiantis tik mūsų dviejų keliauninkių, mes kiek nusijuokėm, tačiau įšokus į patogų automobilį ir skriedamos žaviais Trapanio apsodintais laukais, galėjom drąsiai padiskutuoti: ką būtina paragauti, kur verta nuvykti ir ką parvežti lauktuvių. Juk pirmoji tikra pažintis su kraštu prasideda nuo pažinties su ten gyvenančiais žmonėmis, ar ne?

Bulvės, bulvės, bulvės

Pirmoji pamoka – vietiniai yra pamišeliškai įsimylėję savo auginamus produktus, o galvą jie pametę dėl… BULVIŲ. Būtent jas tau net pačiame prabangiausiame restorane atneš it garnyrą, net jeigu nebūsi jų prašęs. Klausiate, o kaip desertai? Be jokios abejonės – ištikimybė yra ištikimybė, desertus Sicilijos gyventojai taip pat gardina bulvėmis, jie, beje, skambiai vadinami Pesca.

Gardžiausi saulėlydžiai – Trapanyje

Dar riedant iš oro uosto į Trapanio centrą, prie lengvai pūpsinčių jachtų ir laivų, vietinis italas rekomendavo paragauti vieno gardžiausių jų desertų – Cannolo. Prie šio saldumyno, žinoma, rekomendavo gurkšnoti espresso arba Grino (vietinį vyną). Todėl pirmą vakarą žaviai dedikavusios Sicilijos virtuvei, gurkšnojom vyną ir mėgavomės saulėlydyje skęstančiais Egadi salynais.

Trapanyje – it namuose

Pabudus ryte ir tik pramerkus akis, matai kaip saulė paišo paveikslą ant gretimo namo sienos. Nusišypsai ir pagalvoji – o gal tie italai ir artimi tokie, ir į žandus bučiuoja susitikę, nes gyvena šitaip susiglaudę, ir gėles kaimynų laisto kai šie būna išvykę?

Gyvenome pačiame miesto centre – turbūt čia kitaip ir neišeitų, mat patį Trapanį apeitum turbūt per pusvalandį. Kita vertus, tai suteikia tam tikro jaukumo, mat jautiesi it namie – po dienos Tau šypsosi gretimos ledainės padavėja, o kavinėje prie balto vyno tave vaišina sūriu ir traškučiais (beje, taip pat pagardintais vietine druska). Čia žmonės – nuoširdūs, tačiau jie niekuomet nesibraus į Tavo asmeninę erdvę – jeigu nepagaus tavo šypsenos, jie nusisuks ir greit nutipens savo keliu.

Eričė – miestas, kurį globoja kalno viršūnė

Dar prieš atveriant širdį Trapaniui, visos rekomendacijos internete zvimbė apie Eričę – miestą, įsikūrusį ant stačios kalno viršūnės. Paprasčiausia į kalną užkilti funikulieriumi. Per tas stebuklingas penkiolika minučių galima nugalėti savo aukščio baimę ir atsiduoti visiškai gamtos globai. Akis myluojantys, kvapą gniaužiantys vaizdai ir lengvai plaukus veliantis, pro keltuvo kabinas pučiantis vėjas – visa tai nukelia į seniai lauktą ir pelnytą ramybę.

Užkilus į kalną tave apsupa beprotiškio grožio panorama. O nuo to grožio apsvaigus, gali prisėsti žaviai įsikūrusiose kavinukėse, kurios siūlo pasakiško skonio kavą, gardžius picos gabalėlius ir vyną, ne ką mažiau svaiginantį.

Tada balandį mus lepino gerų 22 laipsnių šiluma. Mes neieškojom istorijos ir po pažastimi nesinešėm žemėlapių, keliavom siauromis ir banguotomis Eričės gatvelėmis ir gaudėm vietinių gyvenimą. Čia – krautuvėlės turistams, o kavinės ir desertinės paruoštos smaližiams. Ir mes užsukom į ledainę, o ten žavus senukas, jau gerų 70-ties metų, šūkteli: „Gelato, Granita con Brioche?“. „Ne ne, ne ne ne“ – atsakėm šypsodamosios. „Tai gal manęs?“, – žavia italų kalba išbėrė džentelmenas. „Žinoma“, – atsakiau ir priėjau jį apkabinti. Laimės nenusipirksi. Bet mes galim pasidalinti sava šiluma ir gauti jos dvigubai atgal .

Kava su ausytėm

Kiekvienas rytas, savaime suprantama, Italijoje prasideda gardžia kava. Dar geriau – jeigu ją geri terasoje ar balkonėlyje. Na, o jeigu ne, tai vertėtų ją gerti bent prie krantinės, kurią skalauja Viduržemio jūra. Iš ten zuja begalės mažų laivukų, kurie plaukia į šalia įsikūrusias Egadi salas.

Kadangi kelionės laiką reikėjo taupyti, teko besti pirštu į žemėlapį ir išsirinkti vieną iš trijų salų. Kol laukėm savo mažojo keltuko į Levanzo, krantinėj įsikūrus kafeterija žaviam kempery gamino mums kavą. Arba kitaip – kavą su ausytėm. Tai, žinoma, tik servetėle meistriškai pridengtas espresso puodukas, kad neatauštų, tačiau tokios italų smulkmenos pakelia nuotaiką. Koks rūpestis!

Kas pagrobė širdį?

Prie laivuko stiklo priglaudėm nuo saulės įkaitusius veidus ir negalėjom patikėti savo akimis. Levanco (Levanzo) sala puošiasi neįtikėtino žydrumo pakrante. Palei ją išsidrėkę balti žavūs namukai, o vietiniai ten savo kiemeliuose žuvį kepa. Į šią salą išlipome tik šešiese. Uolos, pievose augantys kaktusai ir tyla – tokia tyla, kad gali girdėt kaip vėjas keičia kryptį ar bangos ridenasi į akmenis. 

Saloje kalbėjomės su žaviu ir, turbūt, vieninteliu anglų kalbą mokančiu šios salos gyventoju. It geriausias drauges mus priėmęs italas prasitarė, jog šią salą žiemos metu trypia tik 70 žmonių, o vasarą – gal tik šimteliu daugiau. Būtent todėl čia beveik nėra nieko pritaikyto turistams, o vietiniai stengiasi maitintis tuo, ką gali užsiauginti savo kiemeliuose ar pasigauti jūroje. Tiesa, juokdamasis pašnekovas pridūrė, kad ta pakrantės vieta, nuo kurios žydrumo mes aikčiojom dar net neišlipusios iš laivuko, yra turbūt pati nešvariausia vieta visoje saloje. Nutilom. Tai kaip turėtų atrodyti… švariausia?

Visada geriau sakyti IKI

Ir nors prie Trapanio įsikūrę dėmesio reikalaujantys druskų laukai ar ypatingai žavus ir keliautojų lepinamas Palermo miestas, mes likom prie Trapanio, kurio prieplaukoj valgėm ledus, varvančius per smakrą. Ir nors atrodo, jog miestą per keturias dienas baigi pažinti galutinai, čia visada geriau sakyti iki. Sicilija užburia. Juk sako, kad čia apsilankęs vieną syk, sugrįžti ir dar kart.

Aš už savęs atradimą, už naujas patirtis ir įkvepimą tą, kuris randamas tik bandant pažinti pasaulį. Italija, su Tavimi net nesinori skubėti gyventi!

Nori pažinti Italiją ir Tu? Mūsų geriausi pasiūlymai tinklaraščio skaitytojams ČIA!

Turi savo istoriją?