„Čia viskas kitaip – 180 laipsnių kampu, Vietnamas – kosmosas!“, – gaunam žinutę iš baristos Gretos. Susipažinkim – Greta, tai mergina, kuri gali tą pačią akimirką susikrauti mantą ir išvykti lediniam žiemos savaitgaliui prie jūros, miegoti mašinoj, vėliau, vėl vykti į darbą ir kitą rytą būti kokiam nors atokiam pasaulio krašte.
O buvo taip. Akies krašteliu, socialiniame tinkle pamatėm iš kėdės verčiančias nuotraukas. Egzotika. Saulė. Šiluma. Žuvys. Vietnamas! Nusprendėm – apie šią kontrastų ir naujų atradimų salą, reikia papasakoti Baltic Tours tinklaraščio skaitytojams. Susitikimo metu su Greta keitėm 3 skirtingas pokalbio vietas. Pirmą kart, baristos pasakojimą bandė pavogt pro kavinukės duris besiveržiantis vėjas. Antrą kart – sėdėti minkštame fotelyje tokiai istorijai buvo per patogu. Ir galiausiai – pasakojimą apie vietnamiečius, kurie vieni kitiems kirpyklose rauna žilus plaukus, baigėme kafeterijoje ant baro kėdžių, priešais temstantį Vilnių.
Pasakojimo pabaigoje nepadėjome taško. „Aš dar ten tikrai grįšiu“, – sakė Greta. Tad ir šis įrašas – visiems tiems, kurie savo kelionėms ir nuotykiams nenori padėti taško.
Į kelionę ruošiausi su tėvais, nuoširdžiai, galvojau – va čia tai prisidirbau
Greta pasakoja, jog kelionė buvo tėvų dovana. Visada kitų akyse – aktyvistė ir kitokio požiūrio į gyvenimą mėgėja, pripažįsta, kad tikriems draugams patikėti, jog jų draugė į Vietnamo pažintį leidžiasi su būriu šeimos narių, buvo sunku: „Mano tėvai mėgsta poilsį, buitiškai tariant – all-inclusive, Turkija, Bulgarija, viskas čiki ir vietoj. Man tai yra visiškai nepriimtina. Duokit man keliaut, į kalnus kopt, ragaut, kavos pupeles skint, bet tik jau ne pilvą išvertus prieš saulę kokteilius grukšnot. Dėl to, skrydis į Vietnamą kvepėjo lengvu iššūkiu. Iššūkiu prisitaikyti, o ne lėkt, kaip visada, išdegus akis su alkiu nuotykiams“. Vis dėl to, skrydžiui į pietryčių Azijos valstybę mergina pasiruošė – lagamine turėjo krūva draugų rekomendacijų ir gerą orientacinę knygą apie Saigoną: „Knyga atsakė į labai daug keistų, natūraliai kylančių klausimų, bet apie juos kiek vėliau“.
Išlipus iš lėktuvo apstulbina ne tik karštis. Pasimesti priverčia kitas gyvenimas ir kita kultūra.
„Nusileidus oro uoste ir pagaliau, po kelių persėdimų, pasiekus Vietnamo žemę (beje, skrydis lėktuvu buvo tikrai labai komfortiškas), aš tikrąja to žodžio prasme nesupratau kas vyksta. Galvojau – kažkokia komedija! Net juokiausi, tik kiek sarkastiškai gal. Susikalbėti su darbuotojais angliškai – sunku, bet mokėjom rusiškai, tad neprapuolėm. Kiek žinau, šioj vietoj istorija mums palanki – per karą, Rusija vietnamiečius gelbėjo, o Lietuva vietiniams kažkodėl asocijuojasi su Maskva. Tad vadino mus broliais, seserimis. Keista situacija, bet kita vertus – malonu.“, – juokiasi Greta.
„Nuotykiai tęsėsi – oro uoste, atvykimo salėj, į mus spoksojo daug susidomėjusių veidų. Galvojom – gal jie laukia ko nors, nori pasitikti? Buvo keista, nes apsidairius supratom, jog oro uostas bene tuščias. Galiausiai pasidarėm išvadą – jie ten atvyksta apžiūrėt atvykstančių. Tai jiems lyg savotiška pramoga. Atrodė – grįžau kelis dešimtmečius atgal.“
Šalis be kelio ženklų, žemės rutuliu besisukanti su chaotišku eismu ir aštriu maistu
Autobusu pajudėję į Mũi Né, jau pamėgtą turistų miestelį, Greta ir jos keliautojų kompanija žvalgėsi į dūzgiančias apylinkes – motoroleriai ir ne kitaip, valdo Vietnamo gatves: „Aišku, turbūt pirmiausia reikėtų paminėti, kad Vietname eismas beprotiškas… Nori praeiti pro gatvę? Tiesiog užsimerk ir eik, tikėkis geriausio. Ir aš visai nejuokauju. Vėliau, prie šios lengvos beprotybės pripratom. Tačiau, ne visi galėjom įprast prie aštraus maisto: meniu apstu čili arba pho (vietnamietiškų) sriubų. Kuo arčiau vakarinės šalies dalies, tuo vietnamiečiai valgo aštriau. Kodėl? Sako, kad išvengtų apsinuodijimo, infekcijų, be to, jie yra įsitikinę, kad kuo mažiau valgai – tuo ilgiau gyveni.“ – įspūdžiais dalinasi Greta.
Negali susikalbėti? „Niam niam“ ir tu pakeliui į restoraną.
Kai straipsnio pradžioje kalbėjome apie kalbas, tai štai, Greta pateikia puikų pavyzdį: „Na, turistaujant jau kelintą dieną pripranti prie to, kad susikalbėti su vietiniais pakankamai sudėtinga. Ypač su taksi vairuotojais – paprasčiausiai gali atsidurti visai kitame Vietnamo gale. Reikia neapsigauti, jie sako: gerai gerai. Bet sąvoka „gerai“ reiškia, kad jie tikrai gerai nieko nesupranta,“ – juokiasi Greta. „Galiausiai mes juos pergudravom. Norim valgyti, ką daryt, kaip pasakyt? Juokdamiesi ir sakom taksistui: Niam niam!“.
Kol mes mėgavomės ant kūno šokančia saule, vietinės moterys saugojo savo odą
Keistumu pertvinkusi pokalbio nuotaika ridenosi prie kalbų apie Vietnamo atmosferą: „Pirmiausia turbūt reikėtų pradėti nuo to, kad jie kaip įmanydami prisižiūrėję „Holivudinių“ filmų bando kopijuoti vakarų turizmo ir viešbučių kultūrą, net nesuprasdami kodėl ir ką reikia daryti, pavyzdžiui, net paprastame viešbutuke pasitinka tokie lyg dirbtiniai liokajai,“- juokiasi Greta. „ …kita vertus, tai visai žavu, jie stengiasi. Nes už viešbučio ribų su higiena tikrai labai prastai. Nors mąstysena ir požiūris į gyvenimą jų apskritai labai savotiškas – ten moterys labai saugo savo odą nuo saulės. Girdėjom, jog nerimauja, kad su įdegusia oda bus palaikytos žemdirbėmis.“
Vietnamiečiai vertina žmogiškumą, sako, kad jiems patinka natūralumas: jie priima žmones tokius, kokie jie yra
Gretos akyse žiba gėris, kai su malonumu mums skaito Vietnamo drąsos pamoką. Drąsos būti savimi: „Vietnamo kultūra užkariavo mano sielą. Sakė, kad jie negali pakęsti, kai žmonės bando jiems įtikti. Matyt įtikti niekam nenori ir patys, jie į šalį nenori nieko net įsivežti (importuoti). Vietiniai tiki, kad tuomet pradings tikroji jų kultūra. Keista, bet mus stebino ir neįprastas žmogiškumas: susirgo jų šeimos narys? Jie juo rūpinsis ir į darbą šiandien, o gal dar ir rytoj, tikrai neis.“
Keisti įstatymai, pasakiško skanumo maistas, egzotiški vaisiai ir… tinginystė.
„Man, kaip kavos mėgėjai, turbūt didžiausią įspūdį TURĖJO palikti kavos ir arbatos plantacijų laukai, bet iš tiesų – taip, Vietname yra sudarytos geriausios sąlygos jų auginimui, tačiau vietiniai čia – visiški tinginiai, jie tiesiog nemoka realizuoti produkto. Na, tad ir tos kavos pupelės tokios švelniai tariant –„tingios“ kokybės. Pamatę nuotraukas, kolegos dirbantys su kava, aukštielninki turbūt apvirto. Nors vat moterys ten labai darbščios ir dirba labai daug.“ – žaviai mintis žarsto barista.
Vis dėl to, kritikuoti ir kitaip nederamai kalbėti apie tradicijas ir kultūrą ten nederėtų, nenustebkite – ten vis dar egzistuoja mirties bausmė: „Tik jie vis tiek ramiai vis sėdi savo lūšnelių terasėlėse ir gurkšnoja per barzdą varvantį alų, dažniausiai po piet, apie 4-5 valandą, turbūt dėl to, kad keliasi labai vėlai. Kad jūs žinotumėt, kaip pas juos gyvenimas užverda vakarėjant!“
Pagrindinis jų tikslas – gyventi be karo
Mes, turistai, galim gėrėtis nuostabiu kraštovaizdžiu ir išskirtinėmis pramogomis, žavėtis jų nesuvaidintu paprastumu ir išsišiepę lyg ausų, leistis specialiomis slidėmis per liūliuojančias džiungles (beje, tokį smagumą iš tiesų gali patirti keliaujant link kokio Taku kalno), tačiau vietiniai atviri: „Jie pavargo nuo karo. Ir jeigu atvirai, kartais sunku tuo patikėt, kai šalį plauna tyri Binh Chau kriokliai… Žinoma, čia tik metafora. Bet visiems keliaujantiems rekomenduočiau lankyt ir lankyt: Saigoną, Delatą, tai miestai, kuriuos pamatyt – būtinybė! Nors… aš pati, su meškere (už save didesne, žinoma), dar kart stočiau prie žavių pakrančių ir gaudyčiau skaniausias pasauly žuvis. O tiesa, gal skaitėt Hemingvėjaus „Senis ir jūra“ ? Man rodos, kad būtent čia jis tą žuvį ir gaudė,“ – juokiasi Greta.
Ir pagavau aš taip turbūt auksinę žuvį, nes grįžau į Lietuvą švariom, šviesiom mintim
Vietnamas gali būti lyg iš atviruko – su gražiausiais pasaulyje paplūdimiais, palmių giraitėmis. Vietnamas gali sveikintis ir iš geriausio restorano amplua, su savo kulinarinėmis subtilybėmis. Vietnamas gali būti chaotiškas, gali erzinti, stebinti, blaškyti ir priversti susimąstyti. Tad kartais, mums tereikia griebt savo mėgstamą kuprinę, dar kokią skrybėlę, nuoširdumą ir norą: po pokalbio su Greta – mes pakeliam lūpų kampučius ir gerdamos paskutinį kavos gurkšnį, vieningai sutinkam – būkim keliautojai, ieškantys įkvepiančių atostogų ir dar nepažintų krypčių (be jokio taško 🙂 )
Turi savo istoriją?
