Autentiški keliautojų pasakojimai patys įdomiausi, tiesa? Neįtikėtinos istorijos įkvepia ir padrąsina, dar dažniau – būna it gurkšnis įspūdžių, motyvuojančių keliauti svetur. Susipažinkite – Rima! Keliautoja naršė Dominikos Respubliką išsinuomotu automobiliu, ir tik iššokus iš lėktuvo ant gimtosios žemės, Rima sėdo ir sukurpė istoriją. Istoriją, kuri verta bene knygos, o ir nuotraukas tupdyti norėtųsi ant pačio viršelio…

Karšta. Drėgna. Šiaudiniai stogai ir taksistai, vienas už kitą garsiau šūkaliojantys, – tokia rugsėjo pabaigos vakarą mus pasitiko Dominikos Respublika. Vakarą, kai supratome, kad anglų kalbos žinios šioje saloje nelabai padės, nes visi vietiniai, lyg būtų užsispyrę, kalba tik ispaniškai, ir suktis ten reikės kažkaip kitaip.

Dar prieš kelionę girdėjome visokių nuomonių ir atsiliepimų. Vieni sakė, kad sala be proto graži, bet neturtinga, kiti – kad ten daug vagišių, žmonių grobikų ir reikia nuolat saugotis. Treti išvis laikė išprotėjusiais, nes ryžtamės nuomotis automobilį bei patys ją tyrinėti, o ne tik ten keliauti ir gyventi ne viešbutyje! Bet negalėjome ir nenorėjome net įsivaizduoti dviejų savaičių atostogų be automobilio, kiekvieną dieną leidžiant tik viename iš daugelio ten esančių resort‘ų. Žinojome, kad viską turime išjausti patys ir… Nuotykiai prasidėjo iškart!

1 patarimas. Negaiškite laiko ir nebandykite Dominikos Respublikoje reikalingų adresų GPS sistemoje ieškoti pagal gatves ir namų numerius, kuriuos apartamentų savininkai nurodo Booking.com ar Airbnb.com svetainėse. Apartamentų numeracija ten chaotiška ir neturi jokios europiečiams suprantamos logikos. Jei tik žinote apartamentų pavadinimą, veskite pavadinimą tiesiai į GPS ir iškart pataikysite ten, kur reikia.

Deja, ši tiesa mums nušvito ne iš karto. Jau pirmą naktį pasiklydome nedideliame Bayahibe miestelyje, kuriame per Airbnb svetainę išsinuomojome apartamentus. Sutiktiems vietiniams sakėme ir rodėme adresą, bandėme teirautis, kur yra tie apartamentai, bet visi tik skėsčiojo rankomis, kol galiausiai sutikome du ilgais dredais ir tik šortais pasipuošusius jaunuolius, šiltą naktį kraunančius palmių lapus. Kodėl jie tai darė, tikrai nesupratome, tačiau ir kalbinti jų nesinorėjo, nes netikėjome, kad supras, ką bandome pasakyti anglų kalba, bet… Pasirodo, mes visą laiką taip žiūrėjome į adresą, kad net nematėme, kad tie apartamentai turi savo pavadinimą. O štai jie tai iškart pamatė ir po 2 minučių mes jau stovėjome reikiamame kieme!

2 patarimas. Prieš užsisakant apartamentus (jei užsisakote tiesiai iš žmonių, pvz., per Airbnb), patikrinkite, ar turėsite galimybę nueiti prie jūros. Pasirodo, šioje saloje daugelis paplūdimių priklauso viešbučiams ir resort‘ams, todėl patekti į juos, nesusimokėjus įėjimo mokesčio arba tiesiog neapsistojus tose vietose, neįmanoma.

Šiuo atveju mums pasisekė, kadangi šalia Bayahibe, vos už 3 km nuo apartamentų, buvo Del Este nacionalinis parkas su nuostabiu laukiniu paplūdimiu. Jame puikuojasi delno dydžio kriauklės, krantą skalauja švarus (!) žydras vanduo, o po paplūdimį laksto mažutėlaičiai driežiukai. Įsimylėjome šį paplūdimį iš pirmo žvilgsnio. Įsimylėjome taip, kad vėliau, net ir pakeitę gyvenamąją vietą, specialiai dėl jo važiavome 105 km į vieną pusę.

Paklausite, kodėl tiek važiavome dėl vieno paplūdimio? Dominikiečiai niekuo nesiskiria nuo kitų pietiečių – turi nenupasakojamo grožio gamtą, bet jos visiškai netausoja, todėl visur mėtosi kalnai maišelių ir plastikinių indų. Visur, tik ne šiame paplūdimyje!

3 patarimas. Išvykdami iš Lietuvos iškeiskite eurus į JAV dolerius, o bent dalį pastarųjų, vos tik atvykę, oro uoste iškeiskite į vietinę valiutą – Dominikos pesus. Likusius galėsite iškeisti per kelionę. Tiesa, per 14 kelionės dienų valiutos keityklų radome vos dvi. 

Tik atvykę į šalį ir praėję būtinąsias patikras, turėsite įsigyti šalies vizą. Vizos kaina žmogui – 10 dolerių arba 10 eurų. Žinoma, pastarųjų kursas dolerio atžvilgiu toks, kad mums tiesiog nenaudinga ten jų turėti. ☺ O pesų prireiks, kai automobiliu išvyksite iš oro uosto. Pavažiavus keliasdešimt kilometrų autostrada, pasitiks pirmas kelių mokesčių rinkimo taškas, kuriame turėsite palikti 500 pesų (47 pesai – 1 doleris).
Per kelionę ne kartą įsitikinome, kaip svarbu turėti smulkiųjų. Vieną kartą net atidavėme paskutinius 5 Eur, kad tik galėtume grįžti. Vietinį kariškį įtikinome, kad euras jam bus tikrai vertingesnis už pesus.

4 patarimas. Jei nutiko taip, kad pesų vis dėlto neturite, pasistenkite bent jau turėti smulkių dolerio kupiūrų. JAV dolerius visi mielai priima, jei tik šie yra iki 20 nominalo vertės ir dar mieliau grąžą atiduoda pesais.
Patyrėme nemažai streso, kai vieną dieną daugiau pavažinėję po šalį, supratome, kad išleidome visus pesus, o ir smulkiausia piniginėje likusi dolerių kupiūra buvo 100. Tokiomis kupiūromis neatsiskaitysite nė viename kelių mokesčių surinkimo punkte, o tai reiškia, kad galite ilgam kažkur užstrigti, kadangi vietiniai kioskeliai ar parduotuvėlės taip pat nepriima tokio nominalo valiutos.

5 patarimas. Jei visiškai netrokštate adrenalino, venkite išsukti iš autostradų. Ir ne dėl to, kad ten neįdomu. Kai važiuosite per nedidelius kaimelius, matysite, kad juose vidury savaitės ir vidury darbo dienos visi darbingo amžiaus žmonės yra lauke, šalia namų, ar šalia pagrindinio kelio. Ką jie ten veikia? Nieko prasmingo, o dėl tos beprasmybės kartais kyla visokių pagundų. Iš tiesų važiuodami ne kartą pasvarstėme, kas būtų, jei užstrigtume viename iš tokių kaimelių, kur gyventojai į kiekvieną turistą žiūri kaip į turtingą amerikietį ir kalba tik ispaniškai. Dar daugiau minčių kilo, kai tokiu keliu važiavome naktį. Kaip jau minėjau, kaimų gyventojai mėgsta leisti laisvalaikį šalia kelio. Čia jie valgo, žaidžia kortomis, šnekučiuojasi tarpusavyje arba tiesiog stebi aplinką ir tai jie daro net ir sutemus! Neapsakomas jausmas važiuoti naktį, kai supranti, kad vietinio tu paprasčiausiai nematai, nes jis susilieja su tamsa. Jis ir pats visiškai nenori trauktis nuo kelio, nes jam atrodo, kad tai tu turi jį apvažiuoti. Adrenalinas tvyrojo tiesiog ore, vairuotojas pirmą kartą buvo šlaput šlaputėlis ne nuo lietaus, o dėl įtampos, todėl 180 km atstumą važiavome net 3,5 val.

Kokie nuotykiai Rimos laukė toliau, sužinosite antroje teksto dalyje jau netrukus!

Turi savo istoriją?